-1.

Ir štai ateina ta diena, kai prarandi žmogų... Kuris atstoja tau viską, ir vienintelis dalykas kuo gali pasikliauti esi tu pats. Kai tai ką manai ir kas tave slegia gali pasakyti tik sau, kai norėsi rėkti iš skausmo, kad praradai dalelę savęs.
   Tik tokiomis akimirkomis galime suprasti, kaip reikia branginti žmogų kol tam yra laikas, juk niekada nežinai kada gali būti paskutinis ,,iki,, ar paskutinis tarpusavio akių kontaktas. Ir štai rieda skruostu ašara, gaila... Ji nėra iš... LAIMĖS. Ašaros jos trapios kaip gyvenimas, nukritę jos tiesiog įsigeria į medžiagą ir jos nebelieka. Juk panašiai yra ir su žmogaus gyvenimu... Palūžęs žmogus tampa nepilnaverčiu, įsilieja į žmonių bandą ir tampa- nepastebimu.
   Kai tu lieki stovėti kitas nueina, ir nežinai, kuriam laikui. Gal net amžinai. Nereikia skubėti priimti neapgalvotų sprendimų juk, gal būt tu galėjai pasakyti vieną menką, tačiau viską apverčiantį kojomis žodį ,,ATSIPRAŠAU".
   ,,Pykstamės su tais žmonėmis, kurių labiausiai nenorime prarasti" tai pasiteisina.